Interneto turgus

#05 Naudotų daiktų turgus: čia išryškėja bjauriausi žmogaus bruožai

Vienas pilietis internete nebrangiai pardavinėjo apynaujes padangas. Pasipylė skambučiai su prašymais ir klausimais – „Ar parduodi po vieną?“, „O man jos tiks?“, „Ar siunčiat į kitą miestą?“ Kitas žmogus pardavinėjo nešiojamąjį kompiuterį už 200 eurų, pirkėjai skambino ir iškart menkino prekę: „Paimsiu už 50, vis tiek nieks šito nepirks už 200“. Pati įdėjau skelbimą apie parduodamą geros firmos apynauję striukę už simboliškus 10 eurų ir iškart atskriejo žinutė: „Kiek su nuolaida?“ Suirzusi atsakiau: „Žiūrint, kiek furų pirksit.“  

Trumpų skelbimų portalai – tai virtualūs turgūs, kuriuose žmonės parduoda viską: nuo senų baldų iki vaikiškų žaislų. Neretai šie daiktai parduodami už simbolinę kainą, tačiau net ir tokiais atvejais atsiranda pirkėjų, kurie bando dar labiau sumažinti kainą, tikisi gauti nemokamai arba prašo, kad pardavėjas prekę atvežtų tiesiai į namus. Dažnas atvejis, kai pažadėję atvažiuoti nusipirkti taip ir neatvažiuoja. Kodėl jie taip elgiasi ir kaip mąsto? Kodėl internetinės derybos dažnai kelia susierzinimą?

Pirkėjo požiūris: maksimali nauda minimaliomis sąnaudomis

Tokie pirkėjai dažnai vadovaujasi principu „kuo pigiau, tuo geriau“. Jie mano, kad naudotas daiktas jau savaime yra bevertis, todėl jo kaina turėtų būti kuo mažesnė. Be to, jie save laiko vieninteliu susidomėjusiu pirkėju („kaip tau pasisekė, kad aš paskambinau“) ir mano, kad pardavėjas nori kuo greičiau atsikratyti daikto, todėl sutiks su bet kokia sąlyga.

Tokie pirkėjai dažnai menkina pardavėjo laiką ir geranoriškumą. Jiems atrodo, kad nemokamai arba pusvelčiui atiduoti prekę sau leidžiantis pardavėjas turi daug laiko ir pinigų, be to, jis taip trokšta daiktu atsikratyti, kad net pristatys pirkėjui į kitą miestą nemokamai. Pirkėjai, imantys naudotą sofą pusvelčiui, staiga ima elgtis taip, lyg mokėtų milijoną, nutaria pardavėją dar ir pašokdinti. Neįvertina kuro sąnaudų, laiko, praleisto kelionėje, ir galimo daikto sugadinimo transportuojant. O jei nuvežus daiktą pirkėjui šio nebus namie arba jis pareikš, kad apsigalvojo? Taip irgi nutinka.

Internetiniai skelbimai beveik neturi jokių taisyklių ir niekuo neįpareigoja nei pirkėjo, nei pardavėjo, todėl tikimybė, kad sutiks dvi sąžiningos, garbingai žodžio besilaikančios pusės, yra reta. Dažnesni atvejai, kai kažkuri pusė apsigauna arba sąmoningai yra apgaunama. Vienas vaikinas pasakojo, kad pardavė savo gerą kompiuterį, vakare pirkėjas paskambino ir pareiškė, kad nori kompiuterį grąžinti, kažkas netiko. Labai sąžiningas savininkas sutiko atsiimti, grąžino pirkėjui pinigus ir tik atgavęs kompiuterį pamatė, kad jau išvogtos vidinės dalys. 

Pardavėjo požiūris: neadekvatūs pirkėjai ir spekuliantai

Pardavėjai įnoringus pirkėjus dažnai vadina neadekvačiais, nes šie nesupranta realios daikto vertės, reiškia keisčiausius įgeidžius ir negerbia pardavėjo laiko. Pardavėjams atrodo, kad tokie pirkėjai susireikšmina („aš tau moku net 10 eurų!“), nori gauti kuo daugiau naudos ir dar reiškia pretenzijas.

Naudotų daiktų supirkėjai dažnai tėra spekuliantai, per skelbimus susirenkantys bet kokius naudotus daiktus, kad vėliau juos perparduotų savo skelbimuose arba fizinėse krautuvėlėse turguje. Kraustydamasi nutariau per skirtingų kategorijų skelbimus atiduoti arba pusvelčiui parduoti šviestuvą, įvairių dydžių drabužius, avalynę, plaukų tiesinimo žnyples – ir pastebėjau, kad dėl šių daiktų skambina vis tie patys žmonės. Jiems tinka viskas. 

Neretas atvejis, kai paskambinę telefonu žmonės kaulijo nuolaidos arba prašė atiduoti nemokamai, nes „viena auginu tris vaikus“, „aš studentas“, o atvažiuoja pasiimti daiktų brangiu automobiliu. Tai kelia mažų mažiausiai nuostabą pardavėjams, norėjusiems padaryti gerą darbą tiems, kam sunku finansiškai. 

Patyrę spekuliantai žino, kad geriausia žadinti pardavėją iš miegų anksti ryte ir skubinti greičiau parduoti, kol pardavėjas nespėjo pagalvoti, arba vakare, kai žmonės būna pavargę ir sukalbamesni. Pati kartą „leidau“ vakarinei pirkėjai SMS žinutėmis mažinti kainą tris kartus, bet paskutinę akimirką visgi atsitokėjau ir paklausiau: „Pala, gal jums dar primokėti už tai, kad iš manęs perkate?“ Gal toks ir yra manipuliatorių tikslas.

Kodėl jie taip elgiasi? 

Yra įvairių priežasčių.

Finansiniai sunkumai. Kai kurie žmonės tikrai neturi pakankamai pinigų, todėl iš tiesų bando sutaupyti kiekvieną centą.

Derybų įgūdžiai. Kai kurie žmonės mėgaujasi derybomis ir mano, kad tai yra normali prekybos dalis. Net jei gali sumokėti prašomą kainą, bet sugeba „išsimušti“ nuolaidą, jie pasijunta geriau, paskui kam nors giriasi.

Panieka. Pusvelčiui daiktus atiduodantis žmogus gali būti laikomas pasiturinčiu. Mažesnių pajamų turėtojai tokius niekina, apgaudinėdami keršija „turčiui“ už tai, kad jis „visko turi“. Jie, kaip ir prekybos centrų vagišiai, mėgsta sakyti, kad „toks turčius nenubiednės“. 

Aukos vaidmuo. „Aš vargšas, bejėgis, negalintis nei simboliškai susimokėti, nei parsinešti tavo prekės, atiduok nemokamai, o dar geriau atvežk ir apskritai džiaukis, kad aš imu tavo panaudotą šlamštą ir tau nereikia ieškoti, kur jį išmesti.“

Nepagarba. Kai kurie žmonės tiesiog negerbia kitų žmonių geranoriškumo, laiko ir pastangų.

Naivumas. Nuoširdžiai nesuvokia tikrosios daiktų vertės.

Šykštumas. Šykštuoliai nė už ką neatiduotų savo daiktų nemokamai. Jie atiduotų tik sugedusį, nepataisomą daiktą. Geri žmonės, kurie atiduoda pusvelčiui arba nemokamai, jiems atrodo įtartini („juk negali šiaip sau atiduoti gero daikto“). Todėl jie stengiasi nelikti kvailio vietoje. Pvz., jei atiduodate gerus daiktus mainais į šokoladą, šykštuolis jums atneš kišenėje užsigulėjusią, aptirpusią, pasibaigusio galiojimo laiko pigiausio šokolado plytelę. O išeidamas dar burbtelės, kiek daug ji jam kainavo.

Gėda. Kai kurie žmonės gėdijasi to, kad yra priversti ieškoti pigių, naudotų daiktų, dėvėtų drabužių. Arogantiškai bendraudami, niekinamai komentuodami jūsų prekę ar labdarą, mokėdami suplyšusiu banknotu ar maišeliu smulkių centų jie mėgina trumpam pasikelti smukusią savivertę, pasijusti laimėtojais.

„

Pusvelčiui daiktus atiduodantis žmogus laikomas pasiturinčiu. Kai kurie mažesnių pajamų turėtojai tokius niekina.

“

Tiesa kažkur per vidurį

Pirkėjai pardavėjus kaltina žodžio nesilaikymu, kai susitarę ir iš toli specialiai atvažiavę sužino, kad prekė ką tik parduota ar atiduota. Būna, kad pasipila keiksmai ir prakeiksmai. Tačiau pirkėjas jaučiasi teisus, nes iš patirties žino, kad kai kurie pirkėjai „važiuoja“ visą amžinybę ir išvis nepasirodo, tad jis pardavė prekę tam, kuris atvažiavo pirmas. Kai pusvelčiui pardavinėjau naujutėlį rankinį siurblį, buvo tokių, kurie prašė rezervuoti iki savaitės galo, prisiekinėjo „tikrai tikrai“ atvažiuosiantys ir visaip „lipo ant sąžinės“, kai sakiau, kad nerezervuosiu, nes susidomėjimas didelis ir prekės neliks dar šį vakarą. Žmonės naiviai įsivaizduoja, kad daiktu susidomėjo jie vieni. Ir kad daiktas jau priklauso jiems.

Būna ir nepagrįstų abipusių kaltinimų. Pardavėja labai piktinosi, kad atvažiavę pasiimti geros, veikiančios skalbyklės pirkėjai paprašė šeimininkės ją čia pat įjungti, parodyti, kad veikia. Pirkėjus galima suprasti – niekas nenori pirkti katės maiše, jie mato pardavėją pirmą kartą gyvenime, visi girdėjome istorijų, kai gražiai įbrukamas nepriekaištingai atrodantis, bet iš tiesų neveikiantis daiktas – perlūžęs vaikiškas vežimėlis, perdegęs monitorius, begarsis televizorius ir panašiai. 

Kitas pardavėjus erzinantis klausimas – „Kodėl parduodate?“ Labai geros būklės ar nauja prekė kelia ne tik susidomėjimą, bet ir įtarimų: „Jei daiktas toks geras, kodėl parduodamas?“ Daugelio pirkėjų ir net pačių pardavėjų manymu, tai visiškai teisėtas klausimas. Gal šeimininkui nepatiko spalva, netiko dydis arba daiktas „neįsipaišė“ interjere, o gal jis pasigailėjo nusipirkęs ir nori bent simboliškai susigrąžinti pinigus. Tačiau kai kuriuos toks klausimas labai užgauna. Kad pats pardavėjas nesierzintų, daikto pardavimo priežastį geriausia nurodyti skelbime. O pirkėjas turėtų pirkti daiktą apžiūrėjęs „gyvai“, jokiu būdu nepervesti pinigų ir nesisiųsti. (Manęs viena kaunietė prašė nufotografuoti knygą prie įjungto televizoriaus – įrodyti, kad tikrai ją turiu.)

Mano pastebėjimai

Jei įdedu skelbimą, kad kažką atiduodu nebrangiai arba nemokamai, orientuojuosi į žmogų, neišgalintį nusipirkti arba kuriam nėra didelio skirtumo, daiktas naujas ar truputį naudotas. Tačiau tokie kreipiasi labai retai arba išvis neskaito tų skelbimų. Pirmieji puola skambinti apsukrūs perpardavėjai, keisčiausi personažai, kaupikai arba galintieji nusipirkti naujus daiktus, bet paprasčiausiai nenorintys leisti pinigų, ir net etatiniai skelbimų iškrypėliai, imantys viską iš eilės, bet kokio dydžio moteriškus aukštakulnius, kailinukus, kosmetiką ir elektrinius plaukų šepečius (bet tai jau kita tema). 

Neseniai įdėjau skelbimą, kad nemokamai atiduodu tris kavos pakuotes (giminės vis parūpina, o aš tokios negeriu). Iškart užpuolė skambučiai, vienas vyras prisiekinėjo esąs žodžio žmogus ir tuoj pat atvyks. Kol jis autobusu važiavo, atsimušinėjau į kitas žinutes ir skambučius, tiksliau, nežinojau, ką tiems žmonėms atsakyti, juk gal „žodžio žmogus“ nepasirodys. Bet pasirodė. Tikėjausi išvysti kuklų žmogelį, kurį dosniai pradžiuginsiu nemokama kava, bet švytintis atvykėlis kažkodėl buvo panašus į profesionalų surinkėją visko, kas atiduodama dykai. 

Kai kas sako – „atidavei ir nebegalvok, kas ir kodėl paėmė“. Bet aš taip negaliu. Ir vėl, atidavus labdarą, liko jausmas, kad atidaviau kažkam ne tam. Kad mane švelniai apgavo. Nesvarbu, kava ar vaikiškas dviratukas, jie ima viską, jie nori būti pirmi. Kaip kitaip paaiškinti staigią reakciją vos man įkėlus skelbimą? Jis ten visą gyvenimą laukė šitos kavos?! Iškart atvyko, vadinasi, nedirba (gal net iš tų piktybinių bedarbių, kurie iš pašalpų gyvena dar geriau už dirbančius?), budi skelbimuose. Liko nuojauta, kad jis tą kavą perparduos. Nutariau, kad kitą kartą per skelbimus parduosiu ją pati. Bet gal aš tikrai per daug suku galvą?..

Interneto turguje – visų teisė rinktis

Pardavėjas turi teisę atsisakyti parduoti daiktą pirkėjui, kuris nemandagiai elgiasi arba kelia neadekvačius reikalavimus. Aš parduodu gerus, kokybiškus daiktus ir nenoriu jų atiduoti nemandagiai kiaulei, todėl atsisakau parduoti, kai rašo „girtas“ žinutes (daug gramatikos klaidų – nestabilios psichikos įspūdis), nepasisveikina, iškart klausia adreso arba tėškia savo sąlygas („Rezervuok iki penktadienio“), mandagiai paprašius skambinti po pietų skambina ir verčia iš lovos sekmadienį anksti ryte! Taip pat galima skelbime nustatyti minimalią kainą ir atsisakyti derėtis. Svarbu būti mandagiems, bet tvirtiems ir nepasiduoti spaudimui.

Šią temą pildysiu savo ir jūsų patirtimi bei pastebėjimais. Rašykite: ruta.seorama@gmail.com

© tekstas: seorama.lt, 2026 04 12 (atnaujinta)

Taip pat skaitykite:
Kodėl neveikia SEO >>
Svetainės iškėlimas „Google“ >>
Klientai ir konkurentai >>
Tarp profesionalumo ir apgaulės >>
Svetainės lankomumas >>
Pinigų psichologija >>
Pinigų magija >>
<< Į pradžią